Jei jūsų nekamuoja pažengusi euroviziofilijos forma, tai prabėgus savaitei po viso šito balagano visai normalu, kad prisiminimai apie jį balansuoja ant užmaršties ribos, ir net jei euroviziofašistai degintų jums padus, negalėtumėt pasakyt laimėjusios dainos pavadinimo, ar kas užėmė antrąją ar trečiąją vietas. Normalu, vargiai išskyrus pačius laureatus ir jų artimuosius žino kas laimėjo šiais ar praėjusiais metais Swedbank taupyklių konkursą, Rokiškio rajono galiūnų konkursą, Grybų grybo konkursą Varėnoje ar galiausiai Dainų dainelę. Lygiai taip pat ir Eurovizija – nors ir didžiai įstabi (spectacular), surenkanti didžiulę auditoriją (popular), spalvinga (gay), tačiau aktuali tik keletą dienų (kuriomis netgi sugeba konkuruoti su pokalbiais apie orą).
Ir vis tik stebina šioks toks paradoksas – nepaisant visko, bent paskutinius 10 metų mes į tą belekaip spalvingą fiestą pasiunčiam (tiksliau balsuojantieji ir komisija pasiunčia) atlikėjus su dainom, kurių klausant neima neviltis. Jei palyginti euroviziją su maistu, tai turbūt tinkamas atitikmuo būtų mažos maistinės vertės, didelis, prisotintas dažų ir konservantų hamburgeris (kurio tinkamumo vartoti terminas, beje – labai trumpas). O Lietuvos atstovų dainos tokiu atveju - nelyg koks gelsvai žalsvas salotos lapelio pėdsakas tame mėšlainyje – jei ir nebaisiai maistiškai vertingas bei sveikatai naudingas, tai bent nenuodingas.
