Kas Lietuvoje dar vyko rudenį be krepšinio čempionato?  Kasamos bulvės, keiksnojamas oras , valdžia ir laukiama kol atšils (bet kaži kaži)…  Mokiniai bando savo bioritmus derinti su pamokų tvarkaraščiu, o studentai visokiom priemonėm pažindinasi, cementuojasi, kelia savo ryžtą pasiekti mokslą, kuris aukštai, ir visaip kitaip socializuojasi. Kitaip tariant išsikalė studijų želmuo, puselėtas tėvelių ir mokytojų, mindytas batais, pakaustytais valstybiniais egzaminais, įskaitomis ir išleistuvių vargais. Kadangi aukštasis mokslas, ganėtinai konkurencinga ir reikšminga sritis, tai studijų želmenėliai trešiami įvairiomis trašomis – viešųjų ryšių akcijomis. Viena iš studijų želdyno trašų (organinė?) - jau keliolika metų vėlyvą pavasarį žinių medijose keleto šimtų žodžių pavidalu publikuojamas Demokratinės politikos instituto ir savaitraščio “Veidas” aukštųjų mokyklų reitingas. Laikas reitingo publikavimui – teisingas, ar matėt kada, kad “prekių ir pramogų nekropoliai” pavasarį pardavinėtų kalėdinius atvirukus, o rudenį – dažus margučiams. Taigi ir reitingų sudarytojai nelinkę leisti paskęsti savo darbo vaisiams užmarštyje, o “išmeta” juos į žinių erdvę kaip tik tada, kai numanomai – didžiausia paklausa. Deklaruojamas reitingo tikslas – “padėti moksleiviams ir jų tėvams susigaudyti aukštojo mokslo sistemoje priimant teisingą sprendimą.” Ką čia ir bepridursi, gyvenimas vis lengvėja ir lengvėja:  įvairios sveikatos laidos padeda susigaudyt žmonėms, kokie ligoti jie vis tik esą ir pasiūlo tinkamiausius vaistus, politinė reklama mums parodo tinkamiausius kandidatus į seimą ar savivaldybės tarybą, o reklama, kurią leidžia transliuoti po 22 valandos, vis bando man padėti susigaudyti, kad renkuosi ne tą alaus rūšį…

Šiaip nesu nusistatęs nei prieš šį, nei prieš kitus reitingus. Reitingavimas viešojoje erdvėje – tai tik dar vienas būdas pateikti informaciją ar nuomonę. Ir kiekvienais metais vis stebiu (ir stebiuosi), kad spauda ar visuomenė, pristatydama ir diskutuodama apie Demokaratinės politikos instituto ir savaitraščio “Veidas” aukštųjų mokyklų reitingą, linkę nukąsti informaciją apie reitingo sudarytojus, taip iš esmės ne nuskriausdami, o praturtindami juos – iš svarios nuomonės kategorijos reitingas pakildinamas į ko ne oficialų lygmenį, greta kokio nors pridėtinės vertės įstatymo ar bent Kelių eismo taisyklių. O šiame lygmenyje geriau nejuokaut – už tai baudžiama.  Palyginimui galima būtų pasitelkti pavyzdį apie Gineso rekordų knygą – airių alaus daryklos „Guinness Brewery“ iniciatyva išleista knyga, tikintis, kad ji sudomins aludžių lankytojus ir jie visada turės apie ką diskutuoti. Šiuo metu už ją didesniu tiražu išleista tik Biblija.  Šioje knygoje (tiksliau knygose – jos leidžiamos kasmet) suregistruoti dauguma pasaulio rekordų, kurie įprastai dažnai vadinami Gineso rekordais. Ir taip vadinant nėra menkinami nei rekordai, nei monopolizuojama teisė registruoti rekordus – tiesiog nurodoma pagal kokias taisykles jie buvo užfiksuoti. Aukštųjų mokyklų reitingus pasaulyje sudarinėja daugelis autoritetingų leidinių – “The Guardian”, “Newsweek”, “The Times”, “Der Spiegel” taip pat pačios aukštosios mokyklos ir kitos organizacijos. Kadangi aukštosios mokyklos veiklą galima vertinti remiantis įvairiais kriterijais, galiausiai tiems kriterijams suteikti skirtingus vertinamuosius svorius, normalu kad egzistuoja ne vienas reitingas, ir kad nėra “pačio teisingiausiojo”. Yra daugybė pagrįstų nuomonių, kurių vieną apie Lietuvos aukštąsias mokyklas turi ir savaitraštis “Veidas”.

Kalbant apie pačio  ”Veido” aukštųjų mokyklų reitingo turinį, tai pirmiausiai galima konstatuoti, kad jei matėte reitingą šiais metais, tai ateinančius 5 metus galit ir nežiūrėt. Didžiausi pasikeitimai jame bus nulemti ne aukštųjų mokyklų pakilimų ir nuopolių, o aukštųjų mokyklų susijungimų/prijungimų ir pavadinimų keitimų. Pirmoji vieta ilgam laikui priklauso Vilniaus universitetui. Iš esmės šią situaciją gali pakeisti tik Kauno universitetų jungtuvės, tam pradžią jau padarė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Jei sekančių jungtuvių dalyviais taptų Kauno technologijos universitetas ir/arba Vytauto Didžiojo universitetas – reitingų lentelėje galimi bent kiek intriguojantys pokyčiai. Kita vertus, yra kandidatų jungtuvėms ir Vilniuje…

Kaip ten bebūtų, dabartinėje situacijoje, savo paskutinių penkiasdešimties metų istorijos (būtent laikotarpis nuo II pasaulinio karo pabaigos, o ne jėzuitiškas pamatas nulėmė dabartinę VU padėtį Lietuvos aukštųjų mokyklų rinkoje), tuo pačiu dydžio ir pozicijų gamtos ir tiksliuosiuose moksluose dėka, Vilniaus universitetas galėtų panirti į letargą ir vis vien kabotų reitingo viršūnėje.

Antrasis “Veido” aukštųjų mokyklų reitingo krepšelis –  Kauno technologijos universitetas, Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Be jungtuvių šios aukštosios mokyklos ne tiek stengsis išsiveržti į pirmąją poziciją, kiek trinsis šonais ir lips viena kitai per galvą.

“Skirtukas” tarp antrojo ir trečiojo reitingo krepšelių – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Artimiausius kelis metus jis labiau  turėtų vytis antrąjį krepšelį nei patekti į trečiojo orbitą.  O toje orbitoje – du regioniniai universitetai ir du nei tai specializuoti, nei tai ne, vidurinio amžiaus krizę išgyvenantys sumišusio ar neatrasto identiteto universitetai (tai labai gerai iliustruoja tai, kad abu pastarieji universitetai šiais metais persikrikštijo ir pasidabino naujais vardais).
Ir, kaip mėgstama sakyti anglakalbiai: paskutinieji, bet ne blogiausieji – tai mažosios specializuotos menų ir sporto aukštosios mokyklos.
Reitingavimas, tam tikros vietos nustatymas turi šiokią tokią prasmę, kai vertinama kuri nors viena objektyviai pamatuojama savybė, pavyzdžiui didžiausias didžkukulis, seniausias gyventojas, maratono nugalėtojas ar daugiausiai gigabaitų iš Linkomanijos parsisiuntęs vartotojas.
Tačiau kai sukuriama “visapusiška kompleksinė vertinimo sistema”, ja pagrįstas reitingas tėra kažkieno su(si)kurtos vizijos ir realybės santykis.
O pasak Leonido Donskio, reitingas yra ne tiek matavimo būdas, kiek siekiamos socialinės realybės konstravimo bei pageidaujamos padėties įtvirtinimo instrumentas. „Galiausiai reitingas yra save įgyvendinanti pranašystė,jei aš tūkstantį kartų pakartosiu, kad esu pats geriausias, o viešoji erdvė man leis tai daryti ir joje bus mažiau girdimi kitų balsai, aš tikrai tapsiu geriausiu. Ne kokybės ir autentiško buvimo prasme, žinoma. Geriausias aš tiesiog atrodysiu, nes viešoji nuomonė jau bus paveikta pakankamai, kad niekas tuo neabejotų“.
Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, mažiausiai informatyvūs duomenys “topuose” – užimama vieta. O aukštosios mokyklos užimama pozicija reitinge neatspindi nei jos mokslo kokybės, nei juo labiau padeda “klientams” – stojantiesiems pasirinkti.

***
P.S. Masliavos ir rašliavos šia tema užsimezgė dar turbūt gegužę, o užrašyti jas paskatino ŠMM ekspertų vizija apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizaciją paliekant po vieną universitetą Vilniuje ir Kaune – žiū, ims ir įgyvendins tuos planus, ir nebeliks kada užrašyt masliavų apie reitingą, nes nebeliks ką reitinguoti, o atsiras tik dar vienas laukas Vilniaus ir Kauno derbiui.