Antroponimika – mokslas tiriantis vardus. Antroponimikos specialistai nagrinėja vardų sandarą, kilmę bei visokius kitokius paprastam žmogui į galvą neateinančius dalykus. Jei jūs apie tokius vardus kaip Bronius ar Adelė galėtumėte išlement kokį sakinį ar du (ir tai tik tuo atveju, jei taip vadinosi jūsų senelis ar močiutė), tai šie mokslininkai galėtų kokius 30 puslapių apie juos prirašyti. Bet egzistuoja ir populiarioji antroponimika, visokie mitai, prietarai ir blevyzgos, susijusios su žmonių vardais, kitaip tariant – antroponimika vulgaris. Tėvai , linkėdami laimės vadina dukras Laimomis, linkėdami kazanovos charizmos sūnų pakrikštija Kaziu, o norėdami savo vaikui amžinų atostogų suteikia šiam Bonifacijaus vardą. Ko artimiausią dešimtmetį linkės tėvai duodami sūnui Drąsiaus vardą kol kas pasakyti sunku. Antroponimika vulgaris naudojama ir ne taip fataliai – tai juk gera pramoga, negali šypsenos neišspausti tas nepaliaujamas džiugesys, kad Lietuvoje krepšininko pavardė yra Mažutis, tenisininko – Berankis, o seimo nario – Bukauskas.

Bet kartais imi ir pagalvoji, na negi tai tik sutapimas … Štai seimo fantomas Egidijus Vareikis. Po palydėtuvių į kažkur* ėmęs ir atsiradęs Kopenhagoje. Arba Gintaras Einikis,  buvęs  metimo kabliu virtuozas, o dabar šiaip, virstantis ir klumpantis virtozas. Vieno pavardė kilusi iš veiksmažodžio varyti, kito – iš veiksmažodžio eiti. Abu veiksmažodžiai gali būti vartojami sinonimiškai, pvz. einu į barą/varau į bara, ar eik iš čia/varyk iš čia.  Taigi, peršasi išvada, kad jei jūsų pavardė yra kilusi nuo veiksmažodžio, reiškiančio kryptingą judėjimą kojomis ir baigiasi galūne – ikis, pavyzdžiui Lėkeikis, Bėgikis ar Skuodeikis, tai labai gali būti, kad turite polinkį išleisti savo sąmonę iš fizinio kūno, apsinešti, prisilupti, o prisilupus  – ką nors prilupti.

 

——————————————————————————————————————————————————————————————————————————

 

 

* Aš vis tik neesu tikras, kad jau mažiau gerbiamas Vareikis iš tikro rengėsi vykti į Romą. Nuojauta man kužda, kad iš tikro jis vyko į Slovėniją, į krepšinio čempionatą… Sėdėjo sau tyliai ramiai oro uosto kamputyje ir mintyse jau regėjo kaip Valančiūnas krauna kamuolį iš viršaus, Kazlauskas duoda nurodymus iš šono, o Kalnietis atiduodą perdavimą Kleizai per apačią. Regėjo mintyse ir save, garsiai šaukiantį “Už Lietuvą vyrai!”. Bet tada Vareikis pasijuto labai apspistas žurnalistų ir kitokių žmonių, uždavinėjančių keistus klausimus. Iš gėdos kad yra taip viešai apspistas Vareikis  labai susinepatogino ir galiausiai išskrido į Romą. Bet širdyje labai norėjo į krepšinio čempionatą, na jūs patys pagalvokit, kur norėtumėt važiuot: į Slovėniją, kur Lietuvos rinktinės mesti kamuoliai skrodžia krepšinio tinklelį vienas po kito, ar į Romą, katalikų įstatymų leidėjų tinklo konferenciją, kur viskas į vienus vartus.

Pakomentuok


Content Protected Using Blog Protector By: PcDrome.