Rašliavos

Paklausos dėsnis istorijoje I

Redaguotas 2011-10-24 09:49:13 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Pažįstate tokią įžymybę – Ramzį II-ajį? Kadangi jis populiarumu šiek tiek nusileidžia Zvonkei ir sausu rezultatu pralaimi Radžiui, tai drysiu priminti: tai trečiasis 19-osios Egipto dinastijos valdovas, vienas žinomiausių ir galingiausių Egipto faraonų. Jei turistavote Egipte, tai yra tikimybė, kad matėte jo skulptūrą o gal net ir mumiją. Istorija byloja, kad šis faraonas buvo puikus karvedys, politikas ir diplomatas. 1258 m. pr. m. e. jis sudarė pirmąją pasaulyje žinomą taikos sutartį su hetitų valstybės valdovu Hatušiliu III. Tai pirmas kartas istorijoje, kada karas vyko ne iki kurios nors pusės galutinės pergalės, o baigėsi taikos derybomis. Egiptologai įrodė, kad Ramzio II laikais Egiptas pasiekė didžiausios savo šlovės apogėjų. Būtent iš jo valdymo laikotarpio mus pasiekia pirmieji duomenys apie prezervatyvų panaudojimą. Pridėkime prie šio fakto kitą – spaudos presas, sudaręs sąlygas masinei knygų leidybai ir atvėręs kelią joms į mases (na, padaręs tam gerą pradžią, juk iki Amazon prireikė dar penkių su puse šimto metų) Johano Gutenbergo buvo išrastas tik XV a. po Kr. viduryje.
Taigi paklausos dėsnis, bylojantis, kad pirmiausia žmonės išranda tai, ko labiausiai reikia, aiškiai sudėlioja homo sapiens poreikių pirmumą.



“Veido” aukštųjų mokyklų reitingas ir reitingo veidas

Redaguotas 2011-10-19 09:40:57 GMT. 1 ->komentarai. Į viršų.

Universitetų reitingasKas Lietuvoje dar vyko rudenį be krepšinio čempionato?  Kasamos bulvės, keiksnojamas oras , valdžia ir laukiama kol atšils (bet kaži kaži)…  Mokiniai bando savo bioritmus derinti su pamokų tvarkaraščiu, o studentai visokiom priemonėm pažindinasi, cementuojasi, kelia savo ryžtą pasiekti mokslą, kuris aukštai, ir visaip kitaip socializuojasi. Kitaip tariant išsikalė studijų želmuo, puselėtas tėvelių ir mokytojų, mindytas batais, pakaustytais valstybiniais egzaminais, įskaitomis ir išleistuvių vargais. Kadangi aukštasis mokslas, ganėtinai konkurencinga ir reikšminga sritis, tai studijų želmenėliai trešiami įvairiomis trašomis – viešųjų ryšių akcijomis. Viena iš studijų želdyno trašų (organinė?) – jau keliolika metų vėlyvą pavasarį žinių medijose keleto šimtų žodžių pavidalu publikuojamas Demokratinės politikos instituto ir savaitraščio “Veidas” aukštųjų mokyklų reitingas. Laikas reitingo publikavimui – teisingas, ar matėt kada, kad “prekių ir pramogų nekropoliai” pavasarį pardavinėtų kalėdinius atvirukus, o rudenį – dažus margučiams. Taigi ir reitingų sudarytojai nelinkę leisti paskęsti savo darbo vaisiams užmarštyje, o “išmeta” juos į žinių erdvę kaip tik tada, kai numanomai – didžiausia paklausa. Deklaruojamas reitingo tikslas – “padėti moksleiviams ir jų tėvams susigaudyti aukštojo mokslo sistemoje priimant teisingą sprendimą.” Ką čia ir bepridursi, gyvenimas vis lengvėja ir lengvėja:  įvairios sveikatos laidos padeda susigaudyt žmonėms, kokie ligoti jie vis tik esą ir pasiūlo tinkamiausius vaistus, politinė reklama mums parodo tinkamiausius kandidatus į seimą ar savivaldybės tarybą, o reklama, kurią leidžia transliuoti po 22 valandos, vis bando man padėti susigaudyti, kad renkuosi ne tą alaus rūšį…

Šiaip nesu nusistatęs nei prieš šį, nei prieš kitus reitingus. Reitingavimas viešojoje erdvėje – tai tik dar vienas būdas pateikti informaciją ar nuomonę. Ir kiekvienais metais vis stebiu (ir stebiuosi), kad spauda ar visuomenė, pristatydama ir diskutuodama apie Demokaratinės politikos instituto ir savaitraščio “Veidas” aukštųjų mokyklų reitingą, linkę nukąsti informaciją apie reitingo sudarytojus, taip iš esmės ne nuskriausdami, o praturtindami juos – iš svarios nuomonės kategorijos reitingas pakildinamas į ko ne oficialų lygmenį, greta kokio nors pridėtinės vertės įstatymo ar bent Kelių eismo taisyklių. O šiame lygmenyje geriau nejuokaut – už tai baudžiama.  Palyginimui galima būtų pasitelkti pavyzdį apie Gineso rekordų knygą – airių alaus daryklos „Guinness Brewery“ iniciatyva išleista knyga, tikintis, kad ji sudomins aludžių lankytojus ir jie visada turės apie ką diskutuoti. Šiuo metu už ją didesniu tiražu išleista tik Biblija.  Šioje knygoje (tiksliau knygose – jos leidžiamos kasmet) suregistruoti dauguma pasaulio rekordų, kurie įprastai dažnai vadinami Gineso rekordais. Ir taip vadinant nėra menkinami nei rekordai, nei monopolizuojama teisė registruoti rekordus – tiesiog nurodoma pagal kokias taisykles jie buvo užfiksuoti. Aukštųjų mokyklų reitingus pasaulyje sudarinėja daugelis autoritetingų leidinių – “The Guardian”, “Newsweek”, “The Times”, “Der Spiegel” taip pat pačios aukštosios mokyklos ir kitos organizacijos. Kadangi aukštosios mokyklos veiklą galima vertinti remiantis įvairiais kriterijais, galiausiai tiems kriterijams suteikti skirtingus vertinamuosius svorius, normalu kad egzistuoja ne vienas reitingas, ir kad nėra “pačio teisingiausiojo”. Yra daugybė pagrįstų nuomonių, kurių vieną apie Lietuvos aukštąsias mokyklas turi ir savaitraštis “Veidas”.

Kalbant apie pačio  “Veido” aukštųjų mokyklų reitingo turinį, tai pirmiausiai galima konstatuoti, kad jei matėte reitingą šiais metais, tai ateinančius 5 metus galit ir nežiūrėt. Didžiausi pasikeitimai jame bus nulemti ne aukštųjų mokyklų pakilimų ir nuopolių, o aukštųjų mokyklų susijungimų/prijungimų ir pavadinimų keitimų. Pirmoji vieta ilgam laikui priklauso Vilniaus universitetui. Iš esmės šią situaciją gali pakeisti tik Kauno universitetų jungtuvės, tam pradžią jau padarė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Jei sekančių jungtuvių dalyviais taptų Kauno technologijos universitetas ir/arba Vytauto Didžiojo universitetas – reitingų lentelėje galimi bent kiek intriguojantys pokyčiai. Kita vertus, yra kandidatų jungtuvėms ir Vilniuje…

Kaip ten bebūtų, dabartinėje situacijoje, savo paskutinių penkiasdešimties metų istorijos (būtent laikotarpis nuo II pasaulinio karo pabaigos, o ne jėzuitiškas pamatas nulėmė dabartinę VU padėtį Lietuvos aukštųjų mokyklų rinkoje), tuo pačiu dydžio ir pozicijų gamtos ir tiksliuosiuose moksluose dėka, Vilniaus universitetas galėtų panirti į letargą ir vis vien kabotų reitingo viršūnėje.

Antrasis “Veido” aukštųjų mokyklų reitingo krepšelis –  Kauno technologijos universitetas, Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Be jungtuvių šios aukštosios mokyklos ne tiek stengsis išsiveržti į pirmąją poziciją, kiek trinsis šonais ir lips viena kitai per galvą.

“Skirtukas” tarp antrojo ir trečiojo reitingo krepšelių – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Artimiausius kelis metus jis labiau  turėtų vytis antrąjį krepšelį nei patekti į trečiojo orbitą.  O toje orbitoje – du regioniniai universitetai ir du nei tai specializuoti, nei tai ne, vidurinio amžiaus krizę išgyvenantys sumišusio ar neatrasto identiteto universitetai (tai labai gerai iliustruoja tai, kad abu pastarieji universitetai šiais metais persikrikštijo ir pasidabino naujais vardais).
Ir, kaip mėgstama sakyti anglakalbiai: paskutinieji, bet ne blogiausieji – tai mažosios specializuotos menų ir sporto aukštosios mokyklos.
Reitingavimas, tam tikros vietos nustatymas turi šiokią tokią prasmę, kai vertinama kuri nors viena objektyviai pamatuojama savybė, pavyzdžiui didžiausias didžkukulis, seniausias gyventojas, maratono nugalėtojas ar daugiausiai gigabaitų iš Linkomanijos parsisiuntęs vartotojas.
Tačiau kai sukuriama “visapusiška kompleksinė vertinimo sistema”, ja pagrįstas reitingas tėra kažkieno su(si)kurtos vizijos ir realybės santykis.
O pasak Leonido Donskio, reitingas yra ne tiek matavimo būdas, kiek siekiamos socialinės realybės konstravimo bei pageidaujamos padėties įtvirtinimo instrumentas. „Galiausiai reitingas yra save įgyvendinanti pranašystė,jei aš tūkstantį kartų pakartosiu, kad esu pats geriausias, o viešoji erdvė man leis tai daryti ir joje bus mažiau girdimi kitų balsai, aš tikrai tapsiu geriausiu. Ne kokybės ir autentiško buvimo prasme, žinoma. Geriausias aš tiesiog atrodysiu, nes viešoji nuomonė jau bus paveikta pakankamai, kad niekas tuo neabejotų“.
Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, mažiausiai informatyvūs duomenys “topuose” – užimama vieta. O aukštosios mokyklos užimama pozicija reitinge neatspindi nei jos mokslo kokybės, nei juo labiau padeda “klientams” – stojantiesiems pasirinkti.

***
P.S. Masliavos ir rašliavos šia tema užsimezgė dar turbūt gegužę, o užrašyti jas paskatino ŠMM ekspertų vizija apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizaciją paliekant po vieną universitetą Vilniuje ir Kaune – žiū, ims ir įgyvendins tuos planus, ir nebeliks kada užrašyt masliavų apie reitingą, nes nebeliks ką reitinguoti, o atsiras tik dar vienas laukas Vilniaus ir Kauno derbiui.



Tą rudenį, kai Lietuvoje vyko čempionatas…

Redaguotas 2011-09-15 09:33:03 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Šiandien ryte einant Laisvės alėja atrodė, kad į ją atėjo nekalbadienis. Toks, koks žmones aplanko, kai nutinka kas nors labai negero. Dar vakar visi atrodė linksmesni, ramesni, laimingesni ir išdidesni.  Tuo tarpu šiandien praeiviu žingsniai krypo į žemę, mokinukai susitikę prie fontano nesiuto, nesistumdė, o sėdėjo panarinę galvas, vyrai susitikę netoli savo darboviečių, rodės, spusteli rankas ir tik po dar dvidešimt penkių žingsnių, nuriję gumulą, ištaria “tai kaip ten vakar…”

O vakar makedonų krepšinio teroristų pilotuojamas lėktuvas taranavo lietuvių  vilties ir džiaugsmo dangoraižį. Komanda, kurios dalyvavimo Europos krepšinio čempionate, lietuviai rodės net neprisimins, komanda, kurios žaidėjai ketvirtame kėlinyje turėjo aikštėje griūti kaip šimtametės pušys, išverstos  negailestingo žaliojo viesulo, privertė tris milijonus susiimti  už galvų ir užgniaužti kvapą, o dar už akimirkos – stengtis suvaldyti kartėlį ir ašaras. Makedonai smeigė žaliai baltiems į paširdžius. O gal net  trenkė žemiau juostos … Tuoj po rungtynių aplankė deja vu jausmas –  2004 m. Atėnų olimpiada, kurią  Lietuvos nacionalinė vyrų rinktinė  pradėjo galingai, grupėje užimdama pirmą vietą, o ketvirtfinalyje įveikdama Kiniją. Tačiau pusfinalyje lietuvius sustabdė skaudus pralaimėjimas Italijos rinktinei. Kita vertus, ta žaizda jau spėjo užgyt, o vakarykštė dar tebekraujuoja. Galiausiai 2004 metų “squadra azzurra” – tai ne 2011 metų Makedonijos rinktinė.

Skeptikai turbūt šaipysis, kad per anksti buvo karūnuojama rinktinė, kad čempionato finalo rungtynes (galbūt) stebės ne pilna arena, kad atvykę turistai nesukrovė milijonų viešbučių savininkams (pakėlusiems kainas tris kartus), kad nebuvo nupirkta 100 milijonų bokalų alaus po 15 litų, kad čempionatas neatsipirko. Iš tikrųjų ši  infantili idėja, kad į Lietuvą kaip kokie gnomai, nešini aukso skrynelėmis, užplūs krepšinio fanai, kurie mokės bet kiek už bet ką neatrodė rimta nuo pat pradžių ir priminė kažkada tokiu gaju buvusį  mitą apie tai, kad “įvedus eurą 100000 LTL kainavęs butas kainuos 100000 EUR.”

Tačiau 2011 metų rudenį Lietuva pasinėrė į šventę, kokių būna nedažnai. Šventę, atnešusią daugybę šviesių emocijų, džiaugsmo, galiausiai – vienybės, dalykų, kurie neįkainuojami lygiai kaip  neįkainojamas vaiko ištartas pirmas žodis, pirmoji meilė ar saulėta vasaros diena, išgyvenimų, kurių neįmanoma atimti. Atmintyje išliks ne “2011 metų ruduo”, o “ruduo, kai Lietuvoje vyko čempionatas…”

P.S. O čempionatas dar nesibaigė, juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar ne nugalėti!

 



Absoliučiai neaktualu: Eurovizija.

Redaguotas 2011-05-20 19:40:12 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Prieš keletą mėnesių lietuviškų judriojo ryšio operatorių vartotojai ir išmanioji komisija išrinko Eveliną Sašenko atstovauti Lietuvą 2011 metų Eurovizijoje. Pamenat? Nelabai? Bet gal pamenat,  kad svajingoji mūsų atstovė dalyvavo Eurovizijos finale prieš savaitę. Dar turbūt prisimintumėt, kad ant promo kompakto jos pavardė buvo užrašyta lenkiška forma ir  kad pusbraliukai estai nedavė mums nė balo(!).  Toks jau įmantrus psichologinis padargas ta atmintis – kad neužsikištų galva per greitai, didžioji dalis  nereikšmingos (ir nemaža dalis svarbios) informacijos  nelinkusi į smegenų vingius įsigerti (nors estų mes ilgai nepamiršim)…

Jei jūsų nekamuoja pažengusi euroviziofilijos forma, tai prabėgus savaitei po viso šito balagano visai normalu, kad prisiminimai apie jį balansuoja ant užmaršties ribos, ir net jei euroviziofašistai degintų jums padus, negalėtumėt pasakyt laimėjusios dainos pavadinimo, ar kas užėmė antrąją ar trečiąją vietas. Normalu, vargiai išskyrus pačius laureatus ir jų artimuosius žino kas laimėjo šiais ar praėjusiais metais Swedbank taupyklių konkursą, Rokiškio rajono galiūnų konkursą, Grybų grybo konkursą Varėnoje ar galiausiai Dainų dainelę. Lygiai taip pat ir Eurovizija  – nors ir didžiai įstabi (spectacular), surenkanti didžiulę auditoriją (popular), spalvinga (gay), tačiau aktuali tik keletą  dienų (kuriomis netgi sugeba konkuruoti su pokalbiais apie orą).

Ir vis tik stebina šioks toks paradoksas – nepaisant visko, bent paskutinius 10 metų mes į tą belekaip spalvingą fiestą pasiunčiam (tiksliau balsuojantieji ir komisija pasiunčia) atlikėjus su dainom, kurių klausant neima neviltis. Jei palyginti euroviziją su maistu, tai turbūt tinkamas atitikmuo būtų mažos maistinės vertės, didelis, prisotintas dažų ir konservantų hamburgeris (kurio tinkamumo vartoti terminas, beje – labai trumpas). O Lietuvos atstovų dainos tokiu atveju – nelyg koks gelsvai žalsvas salotos lapelio pėdsakas tame mėšlainyje – jei ir nebaisiai maistiškai vertingas bei sveikatai naudingas, tai bent nenuodingas.

Informacijos asimetrija. Migracija.

Redaguotas 2011-04-26 19:11:30 GMT. 2 ->komentarais. Į viršų.

Raseinių rajone tyso ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m) Lietuvos tiltas.

Londone tarp gausybės tiltų voliojasi Blackfriars bridge.

Kame čia informacijos asimetrija? O gi tame, kad didelė dalis žmonių, mačiusių Lyduvėnų tiltą yra mačiusi (o gal net kasdien mato) ir Blekfrajerio tiltą, tuo tarpu vos maža dalelių mačiusiųjų Juodojo vienuolio tiltą kada nors išvys Lyduvėnų tiltą…

 

Jei žmonai prireikė automobilio…

Redaguotas 2011-04-18 18:14:25 GMT. 3 ->komentarais. Į viršų.

Kaip šventvagiškai tai beskambėtų, tačiau Lietuva yra viena iš palankiausių Europos šalių norintiems turėti automobilį. Be to, kad naujų automobilių kainos salonuose yra vienos iš žemiausių visoje Europoje, kitos išlaidos automobilio išlaikymui taip pat yra palyginus kuklios. Civilinės atsakomybės draudimo kaina iš esmės lygi kuro bako kainai, kiti mokesciai irgi nėra drakoniški (palyginkit, kad ir su Danija, kur naujai šalyje registruojant automobilį tenka pakloti valstybei 180 procentų automobilio vertės dydžio “mokestuką”, dažnoje valstybėje esančiais kelių mokesčiais bei mokamais keliais, dramatiško dydžio parkavimo mokesčiais ir kt.).
Apskritai, automobilis ir lietuvis surišti kažkokia nematoma grandimi, karmine jungtimi ar tiesiog – du taškai, per kuriuos, kaip žinome, tegali būti nubrėžta vienintelė tiesė… Nuvažiuokite ryte prie geriausios miesto mokyklos, pažiūrėkite į savo atžalas atvežusių tėvelių veidus – pamatysite išdidumą ir pasitenkinimą. Tik ne dėl to, kad vaikučiai eina į gerą mokyklą, o dėl to, kad yra dar viena proga parodyti savo naujajį mersedesą ar bėemdablju. Fotografas Mindaugas Kavaliauskas, pristatydamas savo darbų parodų seriją “Autoportretai ir autopeizažai”, taikliai pastebėjo, kad “iki šiol automobilis lietuviui yra veikiau ne priemonė, o tikslas.”
Pasauliui traukiantis ir tampant globaliu kaimu išryškėja paradoksai – Londonas, Niujorkas ar Pekinas atrodo čia pat, bet vietos, kurios anksčiau buvo “čiapat” – iki kurių per keliasdešimt minučių nueidavom pėsčiomis ar nuvažiuodavom autobusu – tapo nepasiekiamos be automobilio. O šeimose iškyla neįveikiamos situacijos, kurias vis tik galima išspręsti antro automobilio pagalba. Kai lemtingasis sprendimas būna priimtas, prasideda rinkimosi ir iškojimo procesas. Vyras siūlo Audi, o žmona sako kad nori raudono…Galiausiai, įvertinus estetinius, techninius, socialinius, ekonominius ir ergoniminius kriterijus atsiranda dar vienas keturratis šeimos narys. Tarp gausybės kriterijų dažniausiai nepelnytai pamirštamas saugumo kriterijus – juk per metus Lietuvos keliuose žūva daugiau nei pusė tūkstančio žmonių. Vertėtų atkreipti dėmesį kokias aktyvias ir pasyvias apsaugos priemones turi jūsų perkamas automobilis. Reikėtų nepamiršti, kad automobilis, dalyvavęs autoįvykyje oro pagalvių gali ir nebeturėti. Tačiau visada galima pasitelkti ir netradicines saugos priemones. Spauda pranešė, kad Bulgarijoje 24 metų vairuotoja beveik nenukentėjo, kaktomuša susidūrusi su kitu automobiliu, nes jos 40DD krūtų implantai sušvelnino smūgį. Abu susidūrę automobiliai nepataisomai sudaužyti, bet moters silikoniniai krūtų implantai pasitarnavo kaip oro pagalvės ir išgelbėjo jos gyvybę (skaityk čia ir čia).

Taigi, įsivaizduokime, kad antrajam  šeimos automobiliui (kuriuo naudosis žmona) turime maždaug 11-12 tūkstančių litų.

Už maždaug tiek būtų galima įsigyti kokį nors gerai visuomenėje kotiruojamos markės automobiliuką. Na kad ir tokį:

Visai neblogas pirkinys. Vienok jei sugalvotumėt apsidrausti Kasko draudimu, tai sužinotumėt jog jūsų automobilis pakliūna į vagiamiausių dešimtukų viršūnes ir dar visokius kitokius negerus sąrašus, kas nulemia jog Kasko jums kainuos daugiau nei 10 procentų realios automobilio vertės. O ta reali vertė kiekvieną dieną vis mažės ir mažės…. Saugumo požiūriu šis automobilis irgi nėra pirmūnas, EuroNCAP šiam automobiliui skyrė vidutinišką įvertinimą ir pažymėjo, kad šoninio smūgio atveju pavojus vairuotojo sveikatai ir gyvybei (tikėtina – krūtinės ląstos lūžis) kone neišvengiamas.

Tai kodėl gi nepagalvojus nestandartiškai ir su tuo pačiu biudžeto nepabandyti užsitikrinti didesnio saugumo ir apskritai – apskritos naudos. Už tuo pačius maždaug 11 tūkstančių išeitų vienas iš 24 milijonų kada nors pagamintų Vokswagen Golf (šiuo atveju reikėtų ieškoti bene kokio 13-milijoninio golfuko) ir krūtų implantai žmonai.

 

Kalbant apie automobiliuką – vien pliusai. Jam nebaisus nuvertėjimas – jis jau praktiškai bevertis. Jei nesuprantat mechanikos, tai šeimoje “apgyvendinę” tokį mašiniuką greit pasieksite bent pameistrio lygį. Taipogi neišvengiamai praplėsite savo pažįstamų ratą – susipažinsite su Petru iš Ašigalio garažų, Povka iš garažų už turgaus ir Sierą iš šroto, kur prie miesto ženklo. Kadangi mašiniukas laikas nuo laiko tikrai nevažiuos, tai bus išsaugoti ir naudojimosi viešuoju transportu įgūdžiai. Tik reikia įprasti parkuotis kuo toliau nuo šiukšlių konteinerio – kad užsimiegoję šiukšliavežiai nepagalvotų, kad automobiliukas stovi ten dėl to, jog šeimininkams nebereikalingas…

Na ir be abejo implantai. Bet ką čia apie juos – saugumas svarbiausia!

 

200 minučių

Redaguotas 2011-10-22 12:44:08 GMT. 1 ->komentarai. Į viršų.

200 minučių trunka maždaug tiek, kiek prireiktų pažiūrėti kokias 7 “Naisių vasaros” ar 4 “Daktaro Hauso” serijas (atmetus reklamos trukmę, žinoma, nors tai ir atrodo sunkiai įmanoma ir neatsiejama). Kaip žinia, reliatyvumo dėsnis teigia, kad minutės trukmė priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje esi, tokiu būdu ir 200 minučių su “Naisių vasara” būtų “ilgesnės” nei su Hausu.

Maždaug per 200 minučių  po susidūrimo su ledkalniu į dugną nugrimzdo Titanikas. O jei jūs per 200 minučių nubėgate maratono distanciją, tai galite drąsiai pasivadinti neblogu bėgiku (nors jei dalyvautumėte rimtose varžybose, tai įveikę distanciją per šį laiką savo varžovus iš Kenijos jau rastumėte atvėsusius).

O kiek valandų yra 200 minučių? Dalis išgirdusių tokį klausimą nedelsdami išpoškintų atsakymą, dalis tylėtų. Tylėjimas nebūtinai reikštų, kad respondentui nepavyksta suskaičiuoti. Gali būti, kad net nebando skaičiuoti, o karštligiškai bando įminti išsikeltus klausimus “o kur čia šuo pakastas, ko čia iš tikro klausia, tai klausia kaip gyveni, tai ką veiki, tai kiek valandų yra 200 minučių…” O dalis tylinčių skaičiuotų, skaičiuotų, skaičiuotų, gal net sudrebintų aksiomos “net ir didelis dvejetas yra mažiau nei trys” pamatus…

Neseniai apsilankiau vieno judriojo ryšio operatoriaus salone (to kur ne vabzdys ir ne to kur du). Prieš tai lankiausi to pačio  operatoriaus salonėlyje pirkinių metropolyje nekropolyje. Bet ten pasirodo visada turi tik sim kortelių ir sutarčių blankų, jei prireiks telefono, modemo ar parkavimo  lipduko – jums pasiseks tik tada, jei tą dieną jūsų juodasis mėnulis bus marso orbitos šešėlyje. Kadangi mano juodojo mėnulio keliai nežinomi – teko eit į  centrinį saloną. Pralaukus 40 minučių gavau savo dėmesio klientui porciją. Vadybininkė buvo dalykiška (arba tiesiog pavargusi, vis tik buvo darbo dienos pabaiga) ir nebandė sužavėti akcijom-atrakcijom, superiniais pasiūlymais ir apskritai buvo gerasis antipodas to perdėm saldaus, aktyvaus, hiperpaslaugaus pardavėjo, į kurį organizmas reaguoja musculus gluteus maximus, t.y. didžiojo sėdmens  raumens mėšlungiu (matyt pasamoninė reakcija saugantis kad paslaugusis pardavėjas nesulįstų giliai tarp gluteus maximus be muilo). Kol spausdintuvas čiaumojo sutartis ir dalykiškoji vadybininkė ardė ir konstravo būsimą mano telefono aparatą, gretimame klientų įpareigojimo narvelyje kita vadybininkė garbaus amžiaus klientei čiauškėjo “už “kažikiek” litų per mėnesį jūs ne tik gausite išmanųjį telefoną, bet ir 200 SMS, 200 MB ir 200 minučių į visus tinklus”. Klientė į viliones reagavo santūriai, kažką sumurmėjo, kiek patylėjo ir uždavė klastingąjį kausimą vadybininkei “atsiprašau, 200 minučių, tai kiek čia valandų?”. Per skambu būtų įvertinti situaciją kaip nokdauną, labiau gal nokautas, juk po keliolikos sekundžių bandymo apskaičiuoti mintinai ir dar keliolikos sekundžių kalkuliatoriaus maigymo išganingasis atsakymas vis tik buvo gautas ir garsiai praneštas – “trys valandos ir 20 minučių”. Stebėdamas kolektyvinį skaičiavimą ir “skaičiuoklių” veidus net pagalvojau, kad mažne ir lietuviškasis rūpintojėlis atrodo toks sopulingas nes iš tikro dalina mintyse kokius 510 iš 3 ar gal net traukia kvadratinę šaknį iš 16.

Taip, mes čia neuronų be reikalo nešvaistom, mes daugybos lentelių nekalam, lentelėmis mes kalam virtuves bei gi pirtis. Nes mes – drąsi šalis.

 

 

Beždžionės evoliucionuos kol neturės feisbuko

Redaguotas 2011-04-02 19:29:21 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

BBC pranešė, o lrt.lt paantrino (http://www.grynas.lt/gamta/suaugusios-bezdziones-geba-fotografijose-atpazinti-savo-gentainius.d?id=43300275), kad mokslininkų grupė iš Vokietijos nustatė, esą beždžionės, žiūrėdamos į gyvūnų nuotraukas, suvokia jog nuotraukos reprezentuoja atvaizdus, bei atskiria savo gentainius jose. Beje,  suaugusios beždžionės praleido kur kas daugiau laiko žiūrėdamos į nepažįstamus gyvūnus.
Čia matyt tik dar vienas patvirtinimas, kad dėdulė Darvinas nė kiek neklydo dėliodamas savo evoliucijos teoriją. Štai ir šis eilinis makakų stebėjimas parodo, kad lyginant su vidutiniu statistiniu  homo sapiens ar tiesiog Vidu de Humana  nebaisiai jos toli tupi ant evoliucijos kopėčių.

Kibernetinėse džiunglėse aka veidaknygėje kasdien tūno keliasdešimt milijonų hominidų. Ir visai kaip tos makakos iš tyrimo jie daug laiko žiūri į nuotraukas, tiesa, skirtingai nuo makakų, labiau orientuojasi į pažįstamus hominidus. Bet nevengia pažiūrėt į draugės draugo draugo draugės atostogų vaizdelius (palmės, šezlongai ir ypač kokio dydžio alkokokteilių taurės – viskas įskaičiuota!) ar naujų bendradarbės sesers buvusio vyro kaimynės batų nuotraukas. Svarbiausia, kad feisbuko džiunglėse nebūtina sukti galvą  situacijoje “kur aš jį mačiau” – nuotraukos užtagintos, pritagintos tiek, kad smegenų sritis, atsakinga už informacijos iškėlimą iš atminties turbūt nė nevirpteli. Ta sritis turbūt ir taip jau baigia sunykti, kai informacija, kuri tėvams ir seneliams tarnavo kaip pratimai atminčiai (telefonų numeriai, gimtadienių datos, uogienių receptai, autobusų tvarkaraščiai ir t.t.) yra internete,  feisbuke, skaipe, aifone ir dar bala žino kur, tik ne galvoje.

E-banderlogai*, kaip ir apskritai primatai, linkę burtis į bandas, “įsifrendinti”. Tačiau, skirtingai nuo laukinių džiunglių, kiekvienas e-banderlogas buria savo bandą bei gi gali neribotai šlietis į kitų kuriamas bandas.

“National Geography” filmuose, kuriuos būdavo verta žiūrėti jau vien dėl aksominio dabartinės Seimo narės Ingos Valinskienės  balso, iš už kadro švelniai pasakojančio kaip į Serengečio nacionalinį parką ateina rytas ar kad tos septynios liūtės tuoj sudraskys jauną gazelę, ne kartą rodė kaip stebėtojams įžengus į atogražų mišką viename gale, kitame jo gale jau po akimirkos paukščiai, primatai ir kiti padarai žinodavo, kad jų valdose – įsibrovėliai. Lygiai taip ir e-džiunglėse – parašo e-banderlogas ant savo sienos “o jei, kepu vėdarus, tik va, pamiršau [o pamiršo todėl, kad išsikrovė išmaniojo telefono, kuriame buvo visas pirkinių sąrašas, baterija] nusipirkt bulvių”, ir per 10 minučių bandos nariai pateiks kokius 17 patarimų, kur dar galima panaudot žarnokus, 3 parduotuves, kuriose kaip tik akcija bulvėms ir 58 kartus paspaus “laik” mygtuką. Pastarasis man ir vėl baisiai primena dokumentinius filmus apie primatų gyvenimą – kai beždžiones užpuola smauglys, jos visos cypia “aaaaaaakh yyyii yyyiii”, kai užeina vakarinis siutas, jos šokinėja ir klykia “ūūūū aaaaakh  yyyiii”. Kai jas užlieja seksualinis susijaudinimas, jos ir vėl šokinėja ir klykia “ūūūū aaaaakh aaaaaaakh yyyii yyyiii”. Beždžionėms bei gi primatologams tie šūksniai ir šokinėjimai, gal ir skirtingi, man gi – daugmaž vienodi. Nežinau iš kur kilo Markui Zuckerbergui mygtuko “laik” idėja, bet viduje kirba įtarimas, kad filmai apie gamtą ir mūsų artimiausius giminaičius buvo pagrindas šiai revoliucinei knopkei užgimti. Įkėlė e-banderlogas nuotrauką – jo banda spaudžia “laik” (“ūūūū yyyii”), parašė ant sienos “nu kai gerai pamiegojau” – “laik” (“”ūūūū yyyii”), pranešė delfis, kad mirė smauglys, apsinuodijęs silikonu kai įkando manekenei į krūtį – “laik” (“ūūūū yyyii”), paskelbė alfa, kad Sudargo piliakalnis gali įgriūti į Nemuną – “laik” (“ūūūū yyyii”).

Kol žmonės, persikūniję į e-banderlogus spaudo “laik” knopkę, gorilos ir šimpanzės kovoja už išlikimą, lavina smegenis, atmintį ir įgūdžius pasigaminti įrankius. Iš žmonių feisbuko ir smartfonų nebeatimsi, vadinasi reikia kuo greičiau visiems primatams užtikrinti prieigą prie interneto, feisbuko ir gėmeilo, kitaip žiū ir pasikeis padėtis ant evoliucijos laiptų.

 

* įvardijime “e-banderlogas” neturėtų būti įžvelgiamas įžeidžiantis turinys – tai rašydamas tikrai neketinau įžeisti nei banderlogų nei babuinų, palygindamas feisbuko vartotojus su jais.

P.S. O kaip jums patinka šiek tiek žemiau  dislokuota ir naujai šiame tinklaraštyje atsiradusi knopkė?

 

Apie chemiją, vorus ir erekciją

Redaguotas 2011-04-02 19:26:27 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Gyvoji žmonių (at)mintis bei gi rašytiniai šaltiniai moko mus įvairių tiesų, išminčių ir pamokų. Visi žino prietarą, kad jei kelią perbėga  katė – tai nieko gero nelauk,  o fekalijomis prisodrinti sapnai reiškia turtus.  O štai vorus papročiai saugo, sako, jei užmuši vorą – lauk nelaimės, jei ryte pamatai vorą – bus gera diena ir t.t. Net keista tokia pagarba šiems nariuotakojams. Bet gal ir Lietuvos teritorijoje kada nors gyveno kokia nors braziliškojo voro klajoklio atmaina. Anot mokslininkų, šio voro įkandimas gali sukelti keturių valandų trukmės erekciją (http://www.delfi.lt/news/daily/hot/voro-ikandimas-sukelia-4-val-erekcija.d?id=42924453). Aišku, pas mus nuo seno buvo geriama ne kava, o čiobrelių arbata, šokamas klumpakojis, o ne samba, o seksas buvo tik po vestuvių, tai įmanoma, kad ir  šiaurietiška voro klajoklio atmaina pasižymėjo silpnesniu nuodų poveikiu nei braziliška. Bet jei ir taip, tai viskas tik į gerą – kitaip nebūtumėm nei arklius Juodojoje jūroje girdę, nei tiek koplystsulpių visur pristatę.

Keičiantis laikams arklių traukiamus vežimus pakeitė automobiliai, vaikinai raumenys augina ne mojuodami spragilais ir šakėm, o sporto salėse, merginų įdegis atsiranda ne vartant šieną laukuose, o vartantis soliariumų loviuose, gintarinius papuošalus keičia svarovskiai, o gegužines – feisbukas. Dėl klimatinių ar kitokių veiksnių galėjo išnykti ir mūsiškieji vorai klajokliai. Gal jie netgi buvo išnaikinti kokiais nors chemikalais insekticidais. Juk chemija mums padovanojo dešrą be mėsos, tris metus nesenstančius ledus ir indų ploviklį, su kuriuo galima plaut ir indus, ir vištas, ir salotas. Chemija padovanojo purškalą, žudantį vorus, o taip pat purškalą, sukeliantį erekciją. Chemija visiems, viskam ir visada. Nepaisant to, kad ji mums tokia gera, atsiranda visokių priešgyniautojų, homeopatų, vegetarų ir veganų, kurie net žvilgtelt atsisako į tabletes, piliules, ir sardeles, ir visaip kitaip gręžiasi atgal į gamtą. Todėl manau, kad greit ekologiškų produktų krautuvėlėse pasirodys narveliai su vorais klajokliais, o jaunavedžiai pozuos nebe su balandžiais, o su voriukais. Ir vėl net mažiausi vaikai žinos, kad negalima mušti voro.  Taigi nesvarbu ar tu vyras, ar moteris, ar visiškas vegerastas – nemuškit vorų, o gal ims ir krimstels. To visiems ir linkiu.

Kvaili klausimai I

Redaguotas 2011-04-02 19:25:16 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Kartkartėmis, jaukiai ir patogiai įsitaisius, užplūsta susižavėjimas žmonija. Žmonės jachtomis raižo vandenynus,  povandeniniais laivais ropinėja jūrų dugnu, o kosminėmis raketomis skraidina turistus į kosmosą. Žmonės į kosmosą pasiuntė Bėlką ir Strėlką ir sukūrė vaistus, kurie akimirksniu sustabdo viduriavimą. Žmonės prišiukšlino net ten, kur dar prieš 100 metų nebuvo žengusi žmogaus pėda, mokymuose kopiantiems į Everestą greit bus atskiros pamokos, kaip užkopus į viršukalnę nesusipjaustyti kojų į kokalos butelių šukes ar nepaslysti ant banano žievės. Kol kas į žemės orbitą keliami tik žemės palydovai.  Esu įsitikinęs, kad neužilgo mes pradėsime į kosmosą skraidinti  šiukšles. Arba kalinius (istorija kartojasi – prisiminkime Australiją, kuri prieš 200 metų atrodė tiek pat toli, kiek koks Marsas ar Saturnas dabar). Proveržį šioje srityje gali eilinį kartą pademonstruoti JAV – greit galime išgirsti kaip pirmuoju į kosmosą pasiųstu kaliniu taps Julian’as Assange’as. Žmonių nešvankios fantazijos persikėlė iš miegamųjų į plantacijas, fermas, laboratorijas ir dėka to mes turime kvietrugius, greipfrutus  ir pomidorus, į kuriuos įterpti žuvų genai. Laukiu kol  į bulves sukiš roplių genus ir nebereiks jų skusti – jos pačios išsiners iš savo lupenų.

Žmonės fantastiški … ir tada aš įsijungiu televizorių ar panaršau internete. Ir mano tikėjimas žmonijos šviesiu protu ir žiniomis susvyruoja. Štai employer.lt puikuojasi atlikta apklausa ir gautu rezultatu: “Darbo portalo www.cvmarket.lt atlikta apklausa parodė, kad lietuviai skeptiškai žiūri į darbą kartu su savo antrąja puse. Iš 933 respondentų, dalyvavusių apklausoje, daugiau nei du trečdaliai nurodė, kad to nenorėtų.” Portale suformuluotas klausimas skambėjo taip: “Ar norėtumėte dirbti tame pačiame darbe su savo antrąja puse?” C’mon (lietuviškų televizijų vertėjai 80 procentų atveju tai išverstu kaip “O Viešpatie“, o likusiais 20 procentų – “Užlipk ant viršaus“), nuo tada, kai mintys ir išmintys būdavo užrašomos dantiraščiu iki šių dienų prirašyta tūkstančiai megabaitų apie klausimų formulavimą, logiką, psichologiją, sociologija ir statistiką… Apie tai kad norint iš tikrųjų sužinoti, o ne patvirtinti iš anksto suformuluotą nuomonę, reikia kad klausimas būtų kuo mažiau menantis atsakymą, kuo neutralesnis. Taip, yra įvairūs  gražbylystės skonio stiprikliai, kaip kad retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymų nereikalaujama, yra situacijos, kai tėra vienas teisingas atsakymas (nors ir ne visada turintis ką nors bendro su tiesa, pavyzdžiui “Brangusis, ar su šia suknele aš neatrodau stora?”), yra atskiri žanrai, kur klausimai užduodami todėl, kad būtina vystyti dialogą (išskirtinę vietą užima porno filmų scenarijai – čia  formuluojami paprasti, tačiau visada su potekste ir menamu atsakymu, klausimai, pavyzdžiui raumeningas santechnikas, kažkodėl dėvintis kombinezoną ant nuogo kūno, klausia vien marškinėlius, o jei siekiama pavaizduoti drovią namų šeimininkę – tai ir akinukus, dėvinčios namų šeimininkės “Ar nematei mano įrankio?”). Bet minėtas tyrimas lyg ir pretendavo į sociologinę apklausą.

Užduotas klausimas yra lygiai toks pat menantis atsakymą, kaip kad  “ar norėtumėte dirbti Seime?” Jei būtų užduotas toks klausimas, tai daugiau nei du trečdaliai respondentų atsakytų kad nenori. Na kas gi norės dirbti ten, kur beveik niekas (išskyrus valytojas ir virėjas valgykloje) nedirba .

Į klausimą “Ar norėtumėte dirbti keturias dienas per savaitę vietoj penkių?” daugiau nei du trečdaliai respondentų atsakytų, kad nenori. Jei galima keturias dienas vietoj penkių dirbti, tai vadinasi būtų galima ir dar trumpiau.

Į klausimą “Ar norėtumėte dirbti su Pamela Anderson  ar Paris Hilton?” daugiau nei du trečdaliai respondentų atsakytų kad nenori. Gal ir svajoja daugiau nei trečdaliai respondentų apie Anderson ir Hilton, bet darbu tose svajose net nekvepia. Na nebent jos būtų namų šeimininkės, o svajotojai – santechnikai.

Į klausimą “Ar norėtumėte dirbti ir uždirbti milijoną?” daugiau nei du trečdaliai respondentų atsakytų kad nenori. Jie norėtų milijoną  ne uždirbti, o gauti.

Iš tikrųjų  visi šie klausimai yra menantys atsakymą, poliarizuoti ne dėl antrosios pusės, Seimo, Anderson ar Hilton.  Esmė yra ta, kad daugiau nei du trečdaliai respondentų į klausimą “ar norėtumėte dirbti” atsakytų – “ne.”

Supermamos atrieda atidunda, kad jas kur Yahoo…

Redaguotas 2011-04-02 19:23:40 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Interneto gigantai Google ir Yahoo tarsi ryklys iš  filmo Nasrai ryja mažesnes kompanijas rinkoje. Jau 2006 metais Yahoo norėjo nupirkti Facebook. Ar 2006 metais  buvote apskritai girdėję apie Facebook? Aš – ne.  O ką kibernetinėje Lietuvos rinkoje galėtų  įsigyti Google ar Yahoo? Tiksliau ką norėtų įsigyti? Galėtų – viską, norėtų… na turbūt nieko.

Nieko inovatyvaus, peržengiančio (ar potencialiai peržengsiančio) Marijos  žemės ribas šioje rinkoje nėra. Belieka tik žinių ar specializuoti portalai, turintys stipresnį ar ne tokį stiprų prekinį ženklą ir svarbiausia – prijaukintą auditoriją. Portalo programinis kodas – viso labo šventyklos mūras, o nuolat sugrįžtanti į puslapį auditorija – tai jau religinė bendruomenė, garbinanti savo stabus ir, svarbiausia, nešanti dešimtinę. Preliminariais vertinimais tarkim Delfi vertas apie 50 milijonų litų. Septynženkle, o gal būt ir aštuonženkle suma būtų įvertintas ir populiariausia naudingų patarimų svetaine įvardijamas portalas supermama.lt. Portalas, lankytojų skaičiumi besivaržantis su populiariausiu specializuotu automobilių skelbimų portalu, Swedbank.lt puslapiu ir jo internetine bankininkyste  ir sulaukiantis tris kartus daugiau lankytojų  nei populiariausias darbo paieškos portalas. Portalas, nuorodą į kurį visagalis gūglas pasiūlo pirmoje  pozicijoje įvedus užklausą “celiulitas“,  “PMS nepatinka“, “masiniukas neuzsiveda“, “aparaciukas neveikia“, “kakutis labai smirda” ar “vyras uzknisa” (pabandykit patys). Portalas, turintis pusantro šimto tūkstančių narių, iš kurių keli ar keliolika tūkstančių – super aktyvūs. Portalas, turintis individualią verbalinę raišką, kaip ir dera kiekvienai bendruomenei, vien ką reiškia “lotuliukas”, “mirksiukas” , tekstai, kuriuose 80 procentų sudaro superlatyvai ir šiaip būdvardžiai, bei gi priesagų gausa. Net jei į gūglą įvesite “supertete”, tai trečioje pozicijoje bus nuorodą į supermamas. Jei užeisite į pirmą ir antrą pasiūlytą svetainę rasite viso labo nepavykusį ar nebaigtą projektą, kurio teigiamu pažymiu neįvertintų net vidurinėje mokykloje. Jei tą pačią užklausą įvesite lietuviškais rašmenimis, t.y. “supertėtė“, tai gūglas jūsų net nevargins nuorodomis į minėtą nepavykusią svetainę, o iškart nukreips į supermamas. Nusipirkus supermama.lt jos savininkai gautų ne tik kad šventyklą ir religinę bendruomenę – iš tikro jų pirkinys prilygtų mečetei, kurios svarba – nelyginant Kaabos, o bendruomenė – islamo fundamentalistų rateliui ar  al Qaedos smogiamajam būriui.

Bėgant laikui ir kibernetinėje erdvėje formuojasi tam tikri stereotipai. Stereotipai, kurie taikomi ne tik ar net ne tiek puslapiui, jo redaktoriams ar savininkams, bet jo skaitytojams. Štai one.lt tapo paaugliškumo, kuriame sumyšta nebrandumas, noras pasipuikuoti prieš draugelius ir patikti aplinkiniams simboliu, o Delfi asocijuojasi su bulvarine žurnalistika ir naujienomis, kurios karštos, bet ne visada turinčios ką nors bendra su tikrove.

O kokia interneto supermama? Susidaro įspūdis, kad tai nežinia ką veikianti, tačiau niekad laiko neturinti (net laiką, skirtą supermama.lt tenka trumpinti iki 8 valandų per parą) lėkšta niektauza. Ji pripažįsta tik savo ir “savojo talibano sesių” tiesas ir labai vertinanti šį gerųjų patirčių sklaidos metodą visais gyvenimo atvejais. Štai kad ir pavyzdžiui: “Mano istorija tokia: turiu vyrą, turiu meilužį ir nesuprantu kodėl, bet negaliu išsirinkti su kuriuo pasilikti. Su vyru esame jau šešeri metai. Su meilužiu bendrauju keturi mėn., kai nusprendžiau vyrui viską prisipažinti ir išsiskirti. Vyras žinoma pasiuto, išlėkė <…> Labai prašau neutralių (JŪSŲ) patarimo, pastebėjimų ir komentarų. Tikiu, kad tai man suteiks išminties:)”  Pirmas atsakas į šį prašymą – “4 mėn. su meilužiu ir jau prisipažįstat vyrui apie tai? :hm :oh Nu jomajo, žodžių trūksta :oh :bigsmile:“. Yra portale kertelė keršto receptams, kur mamos pasakoja kaip  “savo diedams” (kitose portalo skiltyse, pavyzdžiui tose, kur pasakojama apie “diedo” padovanotas atostogas kokioje nors Turkijoje, “diedas” įvardijamas MB, suprask Mano Brangiausias) sukarpė futbolo aprangą ar jų dantų šepetėliais šveitė unitazus (o paskui šepetėlius padėjo atgal, kad jie ir dantis jais pasišveistų). Nemažai temų sukurta apie būrėjas, auros valymą, egzorcizmą ir kitką, kas turėtų kilti iš anapus, pasąmonės ir nesąmonės.

Nors užteko keleto minučių, kad portale užtikti aukščiau nurodytus patologinius atvejus, sudarančius idealias sąlygas supermamos stereotipo formavimuisi, bet lygiai kaip pažįstu į ketvirtą ar penktą dešimtį įkopusių one.lt vartotojų, kurių nekamuoja nei jaunatviniai spuogai, nei kompleksai, nematau esminio skirtumo tarp Delfi, Balsas.lt ar lrytas.lt, taip ir vartotojo paskyros  supermama.lt turėjimas dar nereiškia, kad jūs – šmaikštašiknė (“smartass“) tuštutė   (ar šmaikštašiknis). Gali būti visiškas šmikis ir nediskutuodamas supermamose, neskaitydamas Delfi ar neplūduriuodamas one.lt ir feisbuke.

Tačiau aplinkinius supermamomis (ar šmaikštašiknėmis) vadinkite atsargiai – jei pasitaikys tikra supermama, ji gali sukarpyt jūsų drabužius, užsakyti jums prakeiksmą pas būrėją arba patys žinot ką padaryti su jūsų dantų šepetėliu!

Geriems politikams – dangus, blogiesiems – viskas arba kaip Antanas orgazmą vaidino

Redaguotas 2011-04-02 19:20:46 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Paskutiniuose Seimo rinkimuose Tautos prisikėlimo partija į parlamentą atvedė nemenką būrį politikos naujokų, kurie su didesniu ar mažesniu įkarščiu ėmėsi perprasti įstatymų leidžiamosios valdžios veikimo ir apskritai politikos principus. Vienam “tėpėpistui”, pradėjusiam raškyti saldžius vaisius ir nelabai net bandžiusiam krimstelti karčiąją pažinimo šaknį teko sėst ant kaštosios kėdės ir palikti realybės šou anksčiau laiko, dėl ko turbūt labai jis ir nesigraužė, o gal net ir apsidžiaugė pagaliau gavęs laisvę šlaistytis po Kambodžą, Tailandą ir kitas vietas kur  gyvenimas bėga džiaugsme.

Kiti parlamento kadetai parlamentarizmą studijuoja uoliau. Bet šiam pažinimui galioja visi žmogiškojo pažinimo dėsniai – taip pat ir tai, kad geriausiai išmoko pavyzdžiai. O pavyzdžiai būna geri ir blogi. Geras politikas, tiksliau gal reiktų sakyti doras politikas, turėtų būti kone šventasis. Kaip mums teigia bažnyčia – per kelis tūkstantmečius visame (krikščioniškame) pasaulyje šventųjų ir palaimintųjų priskaičiuota kiek daugiau nei 10 000.   Taigi nėra ko mūsų trumputėje parlamentarizmo istorijoje ir miniatiūriniame Seime ieškoti šventųjų. Apskritai, būti doru politiku nedėkingas reikalas – giminės ir artimieji kvailina, kolegos nesupranta, televizijos nerodo, o rinkėjai gerus darbus  greit pamiršta. Viso to išdava – politiko dorumo koeficientas atvirkščiai proporcingas kadencijų Seime skaičiui. Žymiai geriau pavyzdžiui lįsti į visas žiniasklaidos priemones ir spangti apie žinomai nežinia kur dingusį vieną iš kelių keliolika tūkstančių svarų kainuojančių laikrodžių, važinėti per seimo sesijas po užsienius, užsipulti mažumas, ar šlitinėti galimai neblaiviam po parlamentą. Bet čia smulkmės, arba kaip pasakytų UAB “Mėslita” direktorius, (Seimo) varguolių džiaugsmai ir vargai. Rimti dėdės daro “rymtūs bezpridzielus, kuriuos daryti viarta, viarta tūkstantį kArtų”. Už  tai juos ne tik rodo per televizorių, išrenka į Seimą bet dargi ir į Europos parlamentą. Europos parlamente nuo mūsų valstybės reziduoja ir “politinis lavonas” iliustruojantis elektorato nekrofilines aistras, kurios galėtų paaiškinti ir gerą “prisikėlėlių” (zombių?!) partijos pasirodymą.

Įvertinus tautos polinkį į nekrofiliją keista, kad Antanas Nedzinskas, prieš rinkimus pasigedęs žiniasklaidos dėmesio  ir pajutęs politinės reklamos stygių, suvaidino savo vestuves, o ne laidotuves. Gedulingų pietų išlaidos būtų buvusios panašios į vestuvių puotos, galiausiai visai natūraliai atrodytų vengimas bendrauti su žiniasklaida – įprastai taip ir elgiasi mirusieji. O dar gi kaip įprasta – apie mirusiuosius gerai arba nieko. Nelyginant Kukutis Antanas galėtų sau galvoti kaip gražiai viskas vyksta, kaip manęs gailisi, kaip gražiai apšneka! Na bet pasirinko Antanas vestuves tai pasirinko… Lauksim  dabar suvaidintos pirmosios nakties fotoreportažo, vaizduojančio suvaidintą orgazmą.

Valentadienis 2008 arba “Apie valentadienį ir Lisabonos strategiją”

Redaguotas 2011-04-02 19:18:19 GMT. 0 ->komentarais. Į viršų.

Dar vienas tebeaktualus 2008 metų įrašas persikelia į naujus namus.

Praėjusią savaitę draugas paklausė ką veiksiu gedulo ir vilties dieną. Abu supratom jog tai Valentino diena.
Šiandien šį pavadinimą „iškodavo“ ne visi pasveikintieji. O aš visai įsitikinau, jog pavadinimas pats tas.
Gedulo – nes vis girdėjau, kad vis tik gerai jog tokia diena yra, nes priverčia žmones sveikinti vieniems kitus ir visaip kaip savo meile reikšti. Atsiprašau, bet skamba taip pat nesąmoningai, kaip pvz. „gripas yra gerai nes priverčia prisiminti vitaminų vartojimą“ arba „alkoholį reikia branginti, nes tokiu būdu jaunimui nusipirkus alkoholio mažiau pinigų liks narkotikams.“ Gedulo dar ir todėl, kad aplinka išmarginama širdimis kaip kokiame kardiologų suvažiavime. Apširdeliuota viskas: puodeliai, pagalvėlės, rankšluosčiai … picos parduotuvių tinkle kuriame apie viską pagalvota taip pat širdies formos (tik šią savaitę, tik 2.99). Širdėtas šlamštas užkniso juodai.
Lisabonos strategijos vienas iš kertinių siekinių – mokymosi visą gyvenimą strategijos įgyvendinimas. Štai palietėm ir antrąjį žodį – viltis. O viltis dėl to, kad ims ir atsiras, tarps, plėsis ir klestės mylėjimo visą gyvenimą strategija. Tiesa, perfrazuojant tiksliai reiktų sakyti „mylėjimosi visą gyvenimą strategija.“ Tačiau apie šią strategiją kalbėti nėra reikalo, kadangi ją jau sėkmingai įgyvendina farmacijos kompanijos.
Meilės jums visas likusias 321 šių metų dienas.

Vidas ir jo seksas

Redaguotas 2011-10-27 20:13:46 GMT. 2 ->komentarais. Į viršų.

Įraše  “Apie išlaidas alkoholiui. 2008 ir 2011 metais”  susipažinom Vidu (vidutiniu statistiniu gyventoju). Tačiau Vidas dažnai aptarinėjamas ir kituose puslapiuose įvairiausiais rakursais. Štai Alfa.lt (http://www.alfa.lt/straipsnis/10523222/?Seksas.ir.statistika=2011-02-08_08-00) iškėlė į dienos šviesą visą tiesą apie Vido seksualinius įpročius. Šiek tiek pažinodamas Vidą, galiausiai būdamas kažkiek su juo susigiminiavęs, norėčiau pakomentuoti straipsnyje pateiktus faktus, pateisinti Vidą ir šiek tiek iš jo pasišaipyti (juk taip malonu).

Taigi faktai tokie:

1. Populiariausias metas mėgautis seksu – vėlus šeštadienio vakaras.

O kaip gi kitaip, natūralu – juk pagrindinė ir dažniausia Vido alternatyva seksui (taipogi – dažnesnė ir už patį seksą) yra televizorius. O šeštadieninė tėvė programa (Žvaigždžių duetai, Šok su manim ar Šok su žvaigžde) tiesiog pati skatina išjungti televizorių …. O televizoriaus išjungimas – tai tarsi mažas atspindys visuotinio užtemimo, stichinės nelaimės, masinio elektrifikacijos trikdžio, ar kitokio kataklizmo, kuriuos lydi populiarūs mitai apie tai, jog po 9 mėnesių atitinkamose vietovėse stipriai išauga gimstamumas. Demografai paneigė tokius mitus, tačiau tyrimus šioje srityje vykdęs J. Richard Udry konstatavo, kad nors realiam gimstamumui įtakos gamtiniai ir technologiniai kataklizmai  nedaro, tačiau išryškina dažną, visuotinę fantaziją – kaip gamtos galybė ir fatališkos aplinkybės tiesiog įstumia žmones į aistros glėbį. Taigi išjungia Vidas televizorių šeštadienį ir kaip ungurį nerštas jį užlieja  prigimtinė fantazija, perauganti į realybę…

2. Yra moterų, kurios turi daugiau nei du krūtų spenelius. Ir ne taip jau mažai – 1 iš 5 000.

Kitaip tariant 1 iš 5000 Vidų kasdien mato 50 % daugiau spenelių nei likę 4999 Vidai.

3. 43 proc. vyrų įsitikinę, kad ne visiškai apsinuoginusi moteris yra seksualesnė už nuogą.

Tai tik dar kartą parodo, kad Vido  vaizduotė yra gerai išvystyta.

4. Trys seksualiausios moterų aprangos detalės: liemenėlė, kojinės, aukštakulniai bateliai.

Seksualiausia Vidui atrodo tai, ko jis pats nedėvi. T. p. žr. 3 punktą.

5. Sekso malonumams vyras per metus skiria vidutiniškai tik 23 valandas.

Užtai kokius 5000 valandų Vidas apie tai fantazuoja.

6. Rečiausiai intymiais santykiais žmonės džiaugiasi pirmadieniais.

Tikriausiai niekas nesiginčys, kad pirmadienius seniai laikas uždrausti.

7. 58 proc. vyrų sekso metu kalba nešvankybes. Įdomu tai, kad nešvankiais komentarais tuo pat metu svaidosi ir 74 proc. moterų.

Jei kaimynai keikiasi – jie iš tikro mylisi.

8. Nors vyrai dažniausiai mylisi misionieriaus poza, jiems labiausiai patinka vadinamoji šuniuko poza.

Ir kas dabar drįstų pasakyti, kad Vidas – egoistas?!

9. Po sekso vyrai dažniausiai miega, valgo arba žiūri televizorių.

Prie ko čia seksas – Vidas ir taip dažniausiai miega, valgo arba žiūri televizorių.

10. 47 proc. vyrų smerkia atsitiktinius lytinius santykius.

Lygiai taip pat atsitiktinius lytinius santykius smerkia ir Vidas – jokie jo lytiniai santykiai nebūna atsitiktiniai, juk apie juos tiek galvota ir fantazuota (Žr. 1, 3, 5 punktus)

11. 24 proc. vyrų mano, kad orgazmo simuliavimas – normali lytinių santykių praktika.

Iš tikro maždaug lygiai tiek procentų vyrų blogai mato – respondentai pildydami anketą galvojo, kad šiame punkte yra įrašytas žodis “stimuliavimas”.

Šampano taurės forma sukurta pagal Marijos Antuanetės krūties formą (?!)

Redaguotas 2011-10-22 12:43:44 GMT. 1 ->komentarai. Į viršų.

Palyginus su kitais populiariais mitais, pavyzdžiui, kad Šv. Patrikas yra airis (iš tikro jis kilęs iš romėniškos kilmės šeimos)  ar, kad Ieva Adomui suvalgydino obuolį (Šventasis raštas šioje vietoje sako tiesiog “vaisius”), šis mitas atrodo rinkodariškai tobulas  (norėjau parašyti marketinginė bomba, bet išsigandau, kad kalbos komisijos šmėkla persekios visus katino metus): jame tykšta šampano purslai (tai nuteikia maloniai, tame tarpe ir gomurį, tiksliau ir tame tarpe, ir gomurį), Marija Antuanetė pažadina mumyse tūnantį istoriką, atradėją, tyrinėtoją, na ir trečiasis, bet anaiptol ne menkiausias elementas, greičiau net mito kulminacija – krūtis. Juk krūtys atkreipia dėmesį, krūtys padeda parduoti, be krūtų apskritai neįmanoma gyventi (sakote  galima, o tai kodel visi žmonės ir likę žinduoliai jas turi?).

Tačiau nors rinkodariškai šis mitas ir lenkia Šv. Patrika ir Ievos obuolius, bet yra lygiai tiek pat neteisingas.  Tiesa, dar reikia paminėt, kad kai kurie šaltiniai tos pačios šampano taurės kilmę priskiria kitoms krūtims: Madam Pompadur, Madam Bari, Žozefinos (Napoleono žmonos), Dianos Puatjė, Helenos iš Trojos. Vis tik nei viena iš šių asmenybių tikrai negyveno tada, kai buvo sukurta šampano taurė – manoma, kad tai atsitiko 1663 metais Anglijoje. Taigi šampano taurės atsiradimas prasilenkia šimtmečiu, ar net keliais tūkstantmečiais su išvardintų asmenybių gyvenimo laikotarpiais, o mitas apie jos  kilmę rodos tėra fantazijos, galbūt pakurstytos šampano purslų, vaisius. Arba, perfrazuojant žymųjį klausimą – kas atsirado pirmiau, višta ar kiaušinis, galima pasakyti, jog pirma buvo taurė, o jau paskui jos formoje kažkas įžvelgė krūtį.


Kas liečia krūtis (et, velniai nematė tos kalbos komisijos šmėklos) – išsiaiškinom. Bet tiesa kaip visada slypi giliau, gal net anapus. Gherkin pastatas, kurio nuotrauka kybo dviem eilutėm aukščiau, Cabinet žurnalo organizuotame konkurse laimėjo “Geriausio neapipjaustyto pastato” nominaciją. Kas vis tik įkvėpė Norman’ą Foster’į  suprojektuoti tokį pastatą? Tai kas pirmiau – višta ar kiaušinis?

O gal čia tik pavyzdys, kad Euklidas, Aristotelis buvo teisūs – egzistuoja tam tikri pradai, pradinės formos, kurios pasireiškia visuose objektuose, kurias mes esame linkę visur įžvelgti.  Ai, bet užteks čia rašyti, eisiu geriau palaistyti gėlių…

Ir mes galingi iš naujo, jė ė

Redaguotas 2011-10-22 12:43:15 GMT. 1 ->komentarai. Į viršų.

Nuo 2005 metų, kai FIBA paskelbė, kad 2011-aisiais Europos vyrų čempionatas vyks Lietuvoje, kartas nuo karto iškildavo klausimas, kuris pastaruosius 6-7 mėnesius bus užduodamas vis dažniau ir dažniau, o diskusijos bus vis karštesnės ir karštesnės – kokia bus 2011 metais Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės sudėtis. Klausimas, kuris bus užmirštas, jei rinktinė užkops ant nugalėtojų pakylos. Klausimas, prie kurio bus grįžtama su aršumu, proporcingu “atstumui” iki pirmojo trejetuko, jei rinktinės kova pasibaigs jo nepasiekus. Klausimas, kuris bus didelis rinktinės vyriausiojo trenerio galvos skausmas.

Kadangi mano galvą šis skausmas veikia nepalyginamai mažiau, galiausiai yra nepajėgus nuritint jos nuo kaklo, galiu sau leisti visiškai neatsakingai pabandyti sudėlioti savo prognozę apie tai, kokia bus LNKP (pabandžiau trumpinį ir toliau vis tiek vadinsiu rinktine, nes tas “elenkapė”  skamba panašiai kaip koks PSD, VSD, PMS…) sudėtis 2011 metų Europos čempionate.

1. Astrologija ir (ne)tikėjimas.

Ne tik taškai ant visų  “i”  bet ir pačios “i” bus rašomos kandidatams į rinktinę bebaigiant ir baigus sezonus klubuose, susirinkus į treniruočių stovyklą, išbandžius jėgas (ir be abejo – motyvaciją) kontrolinėse rungtynėse. Žodžiu spėlionės  dėl rinktinės sudėties šiuo metu yra nelyginant astrologinė pastanga išburti, koks bulvių derlius rugsėjo mėnesį bus jaučio metais gimusiems ūkininkams, kurių zodiako ženklas yra svarstyklės. Bet lygiai kaip patinka žmonėms horoskopai, taip ir pasvarstyti apie mūsiškę svajonių komandą įdomu.

Bet svarstymai prasideda nuo netikėjimo, kad šie metai bus skirtingi nuo kitų vienu aspektu – Big Z, kartais pavadinimas ir Zaboniu, šiais metais rinktinėje nežais. Ir vėl. Kirba didžiulė abejonė ir dėl D. Songailos. Tačiau jei šis (ne)tikėjimas bus sudaužytas į šipulius – tikrai nebus liūdna.

2.  “Atsuktuvas” be degtinės – sultys

Kiekvienas dvyliktuko žaidėjas – svarbus, tačiau dviejų žaidėjų vaidmuo yra ypatingas.  Tai L. Kleiza ir Šaras. Rinktinę be Šaro jau matėm. Ir ne bet kokią – “bronzinę”. Bet matėm Šarą ir šį sezoną “Lietuvos ryte”. Jo įvykdytas “Siemens” arenos šturmas aiškiai parodė, kad “rinktinė su Šaru” iš esmės skirtųsi nuo “rinktinės be Šaro”. Be Šaro rinktinė nėra Titanikas. Tiesiog ji kitokia. Kaip kitokia ji būtų ir be L. Kleizos. Kiek kitokia sužinoti baisiai nesinori…

3. Tuzinas

Įvertinus astrologiją ir žvaigždžių padėtį, kavos tirščius … ai, tiesiog dvyliktukas gal bus toks: Šaras, Kalnietis, Kaukas, Pocius, Delininkaitis, Kleiza, Mačiulis, Jasaitis, K. Lavrinovič, Jankūnas, Javtokas, Petravičius.

4. O kas jei…

O kas jei užklups traumos (tfu tfu tfu), asmenines bėdos (tfu tfu), neišleis klubas (tfu)…

O tam ir atsarginis sąrašas – reitingų lentelė. Jei aukštesnę vietą užimantis žaidėjas negali atstovauti, jo vietą užima sekantis toje pozicijoje.

PG: Šaras, M. Kalnietis

SG: R. Kaukenas, M. Pocius, T. Delininkaitis, M. Gecevičius, R. Seibutis

SF: L. Kleiza, J. Maciulis,  S.Jasaitis, T. Klimavičius, M. Katelynas

PF: K. Lavrinovič, P.Jankūnas,  D. Motiejūnas, D.Lavrinovič

C: R. Javtokas, M. Petravičius, J. Valančiūnas, M. Andriuškevičius

5. Pabaigai

Pačiam darosi įdomu kiek tiksliai nuprognozavau. Pagyvensim – pamatysim…

Apie išlaidas alkoholiui. 2008 ir 2011 metais.

Redaguotas 2011-10-22 12:42:24 GMT. 1 ->komentarai. Į viršų.

Ši teksto dalis parašyta 2008 metais:

“Vakarykštė rinkos apžvalga (http://www.spekuliantai.lt/page.php?id=35 rubrikėlėje “trumpai” pranešė:

• Vienas lietuvis pernai vidutiniškai „pragėrė” po 2000 litų

Iš vienos pusės kaip ir solidi sumelė. Na vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (+/-) ant alkoholio.
Visą mėnesį darbo per gerklę, stemplę, šlapimo pūslę (toliau nebetęsiu) paleist… lyg ir baisu, gaila ar dar kažkaip.
Iš kitos pusės – mėnesį atidirbai ir visus metus geri. Skamba žymiai šviesiau, sutikit.
Taigi, faktai neutralūs, jų traktavimas – kiekvieno reikalas …

Disclaimer: tai nėra konsultacija, taip pat alkoholio vartojimo skatinimas arba pateisinimas. Nurodyti skaičiai neatspindi nei autoriaus pajamų, nei jų dalies, išleidžiamos alkoholiui.

2008.01.25″

Perkeldamas įrašą pagalvojau, kad būtų įdomu palyginti situaciją prieš tris metus ir dabar. Tuo tikslu pasinėriau į Statistikos departamento teisingus, neginčijamus ir lakoniškus duomenis. Pamakaluoju pelyte po svetainę, kaip adatėle per spiritizmo seansą, švyst klausimą, šast – atsakymas.

Taigi, tai ar tiek pat lietuviai išgeria kaip ir 2007? Ne, žinoma ne. 2007 metais vidutiniškai statistiškai vienas Lietuvos gyventojas, vyresnis nei 15 metų (kodėl 15?), pavadinkim jį Vidu Statistikausku arba tiesiog Vidu, absorbavo alkoholinių gėrimų, kurį pavertus absoliučiu (100%) alkoholiu gautųsi 13,6 litrų.  O štai 2009 metais vidutinis statistinis iš paauglystės bebrendantis ir vyresnis gyventojas siurbčiojo nuosaikiau- vos 12,8 litrų absoliutaus alkoholio. Šių duomenų apskaičiavimo metodikoje sakoma, kad apskaičiuojant šiuos rezultatus įvertinamas ir nelegalus alkoholis.  Žodžiu policijai pro akis gali prasprūst tūlas kontrabandininkas Vilius Kunigaikštis, bet vos  suvartos Vidas butelaitį “kunigaikštiškos” – Statistikos departamentas apskaičiuos ir užrašys viską…

O tai kaip ten su kainom? Solidirizuojantis su Vidu reikėtų atsidusti – vidutinio mėnesinio neto darbo užmokesčio perkamoji galia perkant alkoholinius gėrimus 2009 metais sumenko apie 10 procentų (lyginanat su 2008).

O tai kiek gi išleido alkoholiui Vidas 2008, ar 2010 metais? Šito skaičiaus   atrasti niekur nepavyko… Nieks nebeskaičiuoja? Gal… labai jau reliatyvus tas rodiklis. Gal jis reiškia, kad daug išleidžiam alkoholiui, o gal, kad daug uždirbam, gal kad alkoholis brangus… Tiesiogiai palyginti šio rodiklio su atitinkamu statistinio esto ar vokiečio rodikliu apskritai nepavyktų, o ir šalies viduje jis menkai ką parodo, juk neskaičiuojama kiek Vidas išleidžia per metus knygoms ar saldumynams.

Iš kitos pusės, visai naudinga būtų paskaičiuoti Vido metinį biudžetą alkoholiui.

Išleidžiantis mažiau galėtų džiaugtis, kad yra geresnis už Vidą.

Išleidžiantis daugiau galėtų džiaugtis, kad gali sau leisti daugiau už Vidą.

Bedarbis, išgeriantis tiek pat, kiek Vidas gali džiaugtis, kad jį supa geri žmonės, vaišinantys  už tūkstantines sumas.

Va tik abstinentams gali kilti kilti klausimas: Vidai, kur padėjot mano tūkstančius..?!

O Vidai padėjo ten pat: gerklė, stemplė, šlapimo pūslė. Atsakys ir net parodys. Jei galės.

Sena Onytė, nauja suknytė, arba nauji namai blog’ui

Redaguotas 2011-03-18 13:44:01 GMT. 1 ->komentarai. Į viršų.

Pirmieji tinklaraščio įrašai buvo paskelbti eblog.lt sistemoje, frype.lt, voliojosi ant desktopo (darbalaukio)…
Eblog numiro, frypas nebaisiai vilioja, kadangi esu tam tikra prasme e-asocialus (geriausias to įrodymas – neturiu feisbuko!)… galiausiai, o kodėl nesukūrus savo nuosavo puslapėlio, tiesiog – KAS BELIEKA! :)


Content Protected Using Blog Protector By: PcDrome.